Gyvenimo kelio skaičiai

Kas tai? Daugumai natūraliai kylantis klausimas. Pabandysiu pateikti tokį apibūdinimą: tai mūsų prigimtinė asmeninių charakterio savybių visuma, kurios rėmuose, o platūs jie ar siauri priklauso nuo mūsų pačių, mes gyvename, elgiamės, priimame tik mums savitus sprendimus, reaguojame į situacijas ir pan. Kadangi visų charakterio savybių, būdingų visiems žmonėms, atskiras žmogus negali apimti, priešingu atveju jis būtų tobulas ko, sutikit, nėra, todėl kiekvienas charakterio savybių “paketas” numerologijoje priskiriamas prie atitinkamo skaičiaus, kuris ir yra individualus žmogaus gyvenimo kelio skaičius. Gyvenimo kelio skaičius nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį galima vertinti žmogų. Numerologijoje yra dar eilė formulių ir individualių skaičių, pagal kuriuos galime nustatyti kitas savybes, tačiau gyvenimo kelio skaičius yra bemaž pirminis ir pagrindinis, nes jo apimamos charakterio savybės pastebimos ryškiausiai.

Kaip jį sužinoti? Iš techninės, matematinės pusės, ar kaip čia išsireiškus, nieko sudėtingo čia nėra. Tiesiog užrašome savo gimimo datą, pradedant nuo dienos, ir sudedame visus, ten esančius skaičius. Pvz. 12.07.1984. Tada: 1+2+0+7+1+9+8+4=32. Toliau sudedame gautus skaičius iki vienaženklio skaičiaus: 3+2=5. Taip gauname skaičių, kuris ir yra individualus gyvenimo kelio skaičius. Yra išimčių: jei sudėję visus skaičius gauname 11, 22, 33 ar 44, tai tokių skaičių iki vienaženklio nesumuojame, nes tai yra vadinami aukštesnieji, meistriški skaičiai, kuriais apdovanoti žmonės, gimę kilnesnei ir didingesnei misijai gyvenime, nei turintys skaičių nuo 1 iki 9. Tačiau neužrieskite nosies, jei toks skaičius yra Jūsų. Su tokiais skaičiais taip pat gauname daug didesnę atsakomybę ir įsipareigojimus, ir taip jau yra, kad pastaruosius jaučiame daug stipriau, nei sugebėjimus ir talentus. Nenusiminkite ir tie, kurie tokio skaičiaus neturite. Žmogaus galimybės neribotos, todėl ir Jūs galite pasiekti aukštumų ir gana svarių, be to gyvenime dažniausiai taip ir nutinka. Tuo labiau prieš Dievą visi esame lygūs ir visiems duodamos gyvenimo užduotys pagal jų sugebėjimus, kitaip sakant kiekvienas gauname savęs vertus išbandymus, tačiau ar visi mes juos teisingai priimame.

Kodėl toks, kodėl ne kaip mamos ar tėvo, ne kaip sesers ar brolio? Mano nuomonė tokia, kad žmogus gimsta iš meilės, žinoma yra biologinė kilmės pusė, tačiau meilė yra žmogaus atėjimo į šį pasaulį ir jo raidos bei gyvenimo pagrindas. Kitaip sakant ta varomoji jėga, energija, be kurios nevyksta nei vienas procesas. Norintys prieštarauti tegu prieštarauja ir bando įrodyti savo kito požiūrio teisumą, tačiau tegul nežiūri į savo tiesą paviršutiniškai, o pabando pakapstyti giliau, ir beveik neabejoju, kad nors dalelę meilės vis tiek suras. Meilė yra tas jausmas, kuris vienija tiek atskirus žmones, tiek visą žmoniją, tačiau kaip tada su mūsų skirtingumu vienas kito atžvilgiu? Štai šioje vietoje ir būtų galima ieškoti atsakymo. Mūsų skirtingumas anaiptol neatitolina vienų nuo kitų. Būdami skirtingi, vienas iš kito mokomės, vienas kitam padedame, vienas kitą mylime. Žinoma, jei nemokame priimti tiek savęs, tiek kito žmogaus dėl abipusio nepanašumo, galime ir manau turime teisę nebūti kartu, tačiau gyvenimas rodo, kad taip pat nutinka ir žmonėms, kurie yra beveik identiški vienas kitam, jie taip pat negali ilgai būti kartu, sustoja jų vystymasis. Siūlau tokią išeitį: įvertiname save, įvertiname partnerį ir pasitelkdami meilę priimam vienas kitą kaip mokytoją, o tuo pačiu ir mokinį. Gal kiek nukrypau į santykių derinimą, tačiau gimstame taip pat kaip mokytojai ir tuo pačiu mokiniai. Todėl natūralu, kad šeimoje, kur abu tėvai užsispyrę, priimantys tik normas ir taisykles, gyvenimo prasmę matantys tik atkakliame darbe, gimsta vaikas, kurio asmenybė pilna kūrybos, grožio, jautrumo, o muzikantų ar menininkų šeimoje gimsta vaikas, kuris išskirtinai pedantiškas, punktualus, praktiškas ir neturintis jokio talento menui. Kodėl, o todėl, kad pirmu atveju tėvai mokinami lankstumo, mokinami, kad galima gyventi ir ne vien pagal principus, kitu atveju tėvai mokinami praktiškumo, vaikas bando atkreipti jų dėmesį į tai, kad ne vien kūryba ir grožis daro gyvenimą stabilų. Genetiškai paveldime daugumoje fizines tėvų savybes, tačiau dvasinės savybės priklauso ne vien nuo paveldėjimo. O jei žvelgti dar giliau, nepaisant giminystės, tai kiekvienas esame visiškai individualus ir nepriklausomas, o priklausymas šeimai, kolektyvui, visuomenei yra tik žmogiškųjų taisyklių pagrindu, kurias mes patys ir kuriame. Mano vaikas, mano žmona, mano vyras ir taip toliau, tai ne kas kita, kaip žmonijos sukurta “inventorizavimo” sistema, kurioje pasitenkinimą suteikia savininkiškumo jausmas. Tai tokia būtų mano nuomonė dėl ko mes gimstame panašūs arba priešingi.

Ar galime pakeisti savo gyvenimo kelio skaičių?Jokiuose šaltiniuose neradau tokio klausimo, tuo labiau atsakymo. Bet kadangi pats uždaviau, tai pats pabandysiu ir pafilosofuoti. Nežinau kas skaitys šias mintis, gal tai bus žmogus tikintis, gal visiškas ateistas, gal laisvamanis, tačiau kažkodėl neabejoju, kad daugelis susimastys šiuo klausimu. Na turbūt niekas nepaneigs, kad save pakeisti galima. Tačiau ar galima tai padaryti visapusiškai, ir fiziškai ir dvasiškai? Na jei kam pavyks, tai šaunuoliai, turbūt netgi Nobelio premiją tokiam suteiktų. Dauguma netgi neįsivaizduojame kokie turėtume būti, mums tik visą gyvenimą kala į galvą kokie turėtume. Na jau kaip ir priimta, kad natūralumas, buvimas savimi yra tikslas. Tačiau vėl gi, ar tikrai mes esame savimi, kur gauti ta savęs aprašymą, instrukciją? Norite to ar nenorite, tikite ar netikite, vis dėl to tenka priimti Kūrėjo valią ir jai paklusti. Taigi ar įmanoma? Manau, kad ne, nes tai būtų savo prigimties neigimas ir ėjimas prieš Dievo valią. Tačiau atrasti save, atrasti savo vartojimo instrukciją manau galima ir būtina. Tai nebus pasikeitimas, mes tik taip galvosime, nes tai patogu mūsų protui, tai bus savęs atradimas tame chaose, kuriame dabar gyvename, tačiau tai bus geras dalykas. Tada tikrai gyvenime sumažės nusivylimo, pykčio ant savęs, nuvertinimo ir depresijų. Dar daugiau, atradę ir supratę save, lengviau suprasime kitus ir lengviau juos priimsime bei vertinsime. Juk daugelis iš mūsų jei jau nevertiname kito žmogaus pagal savo standartą, tai vis tiek bandome jį vertinti pagal visuomenės suformuotą moralės, etikos ir kitų taisyklių “kodeksą”, o kai pažiūrime giliau, tai pasirodo kad tą “kodeksą”ir patys sau neretai taikome net nebandydami atrasti savyje savęs.

Manau, kad dalinai pavyko išdėstyti šios temos pagrindinius dalykus, tačiau spręsti palieku Jums. Daugumai tai gal būt kvepia mistika, tačiau šiai mistikai jau tūkstančiai metų ir ji pakankamai tiksli. Taip kad jei kam parūpo, sudomino, tai laukite sekančio dienoraščio, kuriame pabandysiu apibūdinti kiekvieną skaičių atskirai. Na o jei kils klausimų, tai galite juos pateikti el.paštu. Nepažadu, kad atsakysiu greitai, tačiau atsakymo tikrai sulauksite.